1 ištrauka. Pokšto tapimas.

Apie ištrauką. Ištraukoje vaizduojama Pokšto vaikystė ir tapimas jaunuoliu. Brendimas įvyksta jam beskaitant knygas ir, kaip jis pats sako, „įdėmiai bestebint“. Tėvas norėtų, kad sūnus imtųsi įprasto žemdirbio darbo, todėl iš pradžių bando pripratinti prie tradicinių darbų bei papročių (kalba apie jaučio pjovimą, galanda peilį į motinos plaukus). Bet vėliau tėvas užsidega sūnaus svajonėmis. Pasigirsta jūros ošimas, pasirodo ir laivelio – dar mažo – įvaizdis (šie įvaizdžiai spektaklyje dar ne vieną kartą bus panaudoti). Jūra tartum simbolizuoja vandenį – nesąmoningą, gąsdinančią energiją. Tačiau tėvas guodžiasi, kad viskas priklauso „nuo laivės stiprumo“. Laivas daugelyje pasaulio kultūrų yra kelionės jūromis, arba gyvenimo kelio į palaimintųjų salas simbolis. Palaimintųjų salos – tai nepasiekiami laimingi kraštai. Netgi yra buvę bandymų nurodyti jų geografinę jų vietą. Palaimintosios salos pasiekiamos anapusiniame, pomirtiniame pasaulyje. Pasak H. Biedermanno, šis įvaizdis taip pat reiškia išsvajotą šalį, kur nieko neveikiama. Laivo įvaizdis kelia ir kitokių asociacijų. Tai ne tik vandens transporto priemonė. H. Biedermannas cituoja III a. pr. Kr. kinų išmintį, teigiančią, jog „valdovas yra valtis, tauta - vanduo. Vanduo neša valtį, bet gali ją ir apversti“ (cit. op. 231.)

2 ištrauka. Salės paveikslas.

Apie ištrauką. Tiek Pokšto, tiek Salės personažai nėra, kaip įprasta pjesėse, žmonių psichologiniai charakteriai. Tai greičiau kultūriniai įvaizdžiai, sudėlioti iš daugelio kultūrinių elementų ir turintys tik dalelę savųjų prototipų bruožų. Pokštas – ne Kazys Pakštas, bet politikas, valstybės vyras apskritai, Salė – ne Salomėja Nėris, o jaunos tautos, valstybės įvaizdis. Ji spindi jaunyste, kūrybingumu. Ir kartu vaizduoja tamsiąją moters pusę, nerimstantį, kaip ir jūra, vandenynas, aistringumą. Bene pagrindinis jos bruožas – nebrandumas. Tai rodo nuolatinės tapatybės paieškos (klausinėja, „ar aš graži“?), gyvenimo tikslo nežinojimas. Ji ir nenori keistis, subręsti. Grįžusi iš Paryžiaus (kultūros sostinės), Salė žemu, storu balsu pareiškia: „Noriu į Maskvą“. Ten ji tikisi ją galutinai patenkinsiančios meilės. Salė tik paskutiniosiose scenose akis į akį susitinka Pokštą, jį pabučiuoja. Bet meilė taip ir nebeįsiplieskia. Salė atstumia Pokštą, „mylintį ne žmogų, o jo darinį – tautą“. Tačiau ji dėkinga jam už tai, kad šis „atvėrė kelią į dar neregėtas aistras“. Salė išvyksta į mirtį, įkalinta vidiniuose žmogiškuose prieštaravimuose ir aistrose.

3 ištrauka. Spektaklio pabaiga.

Apie ištrauką. Scenoje vėl pasirodo Pokštas. Nebe kaip kunigas, ne kaip cirko žokėjas, o kaip šių dienų vyras, su kuklia tautine juostele vietoj kaklaraiščio. Pokštas taip ir nepriartėjo prie Salės – prie tautos. Visos priemonės, kurių jis besiėmė, - pamokslavimo, argumentavimo, rimtų derybų, palenkimo į savo pusę, kitaip tariant, populizmo, liko nevaisingos. Pokštas pirmą kartą tampa nuoširdus. Jis verkia – ir tik ragina, prašo, skubina: „Namo, namo...“. Palieka ant laivelio stiebo uždėtą vaikišką lėktuvo drožinį. Tai primena Dariaus ir Girėno žygdarbį, kai jie vieni pirmųjų pasaulyje perskrido Atlanto vandenyną, tuo norėdami įtvirtinti pasaulyje jaunos Lietuvos valstybės vardą.