Audronis Imbrasas: Šokis gali būt panašus ir į abstraktų paveikslą, ir į baltąsias eiles...
BERNARDINAI.LT
2009 05 19

  Gegužės 5-11 d. Vilniuje vyko kasmetinis „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis. Spalvingas, įvairus. Buvo jame maištingo vyriškumo; skulptūriško, tarsi Rytų šventyklos uolienoj iškaltas horeljefas, moteriškumo; įsiklausymo į tylą po „dangaus žydryne“; pažiūrėti gražios ir ryškios raudono gaidžio ir balto skorpiono priešpriešos, pamąstyti – neaišku, kur link vedančios. „Sibilėje“ buvo mitų – literatūrinių ir „fizinių“, „Stebuklų vadovėlyje“ – Vladimiro Proppo „išmitinimo“. Net „šokantis“ ekskavatorius buvo...

   O apie tai, ko galėjai nematyti ar nesumąstyti, kalbamės su Audroniu Imbrasu – Lietuvos šokio informacijos centro direktoriumi, vienu iš festivalio organizatorių.

Ką tik baigėsi jūsų rengiamas, jau 13-asis, festivalis. Kaip jį vertinate?

   Apie festivalio meninę vertę kalbėti turėtų kritikai, kiti vertintojai. Mes, rengėjai, manau, tiesiog padarėme tai, ką 2009 metais, t. y. esant tokiai ekonominei situacijai ir tokiam politikų požiūriui į kultūrą, įmanoma padaryti. Dešimtmetį tai buvo pirmiausia Baltijos šalių festivalis. Pastaraisiais metais, be Baltijos jūros regiono šokio, pristatydavome dar ir kurio nors vieno regiono arba šalies šokio vitriną. Šįmet buvo prancūzų šokio vitrina.

   Žinoma, tiek daug garsių trupių mes patys nepajėgtume visiškai finansuoti, be to, didžiosioms valstybėms, kuriose ir kuriamas įdomiausias šokis, mes nesame labai įdomūs. Prancūzus dėl jų vitrinos mūsų festivalyje kalbinome keletą metų, bet didelio entuziazmo nesulaukėme. Jų teigiamą apsisprendimą lėmė Vilniaus paskelbimas Europos kultūros sostine. Tai pagelbėjo ir mums – buvo paskirta svari Culture France ir Prancūzijos kultūros centro parama. Tai labai svarbu, nes Prancūzija yra iškiliausia, arba viena iš iškiliausių, šiuolaikinio šokio šalių (kitos – JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija) – vien šokio trupių joje yra keli šimtai, ji nepaprastai stipriai veikia pasaulinius šiuolaikinio šokio procesus.

O Lietuvoje kiek trupių?

   Lietuvoje net neaišku, kaip skaičiuoti. Oficialiai įregistruotų yra kelios – „Aura“, Anželikos Cholinos, Vyčio Jankausko, Jurijaus Smorigino, Gyčio Ivanausko trupės, „db PROJEKTAI“, Kūrybinio veiksmo bendruomenė. Yra grupė choreografų, aplink kuriuos telkiasi būrys šokėjų. Šokio gyvenimas intensyviausias Vilniuje. Kaune „Aura“ tebetęsia savo liniją, šis tas jau vyksta ir Klaipėdoje... Lietuvos šokio raidos lygmuo yra kitoks nei Prancūzijos, neverta jų nė lyginti – pas mus šokio pasaulis dar tik kuriasi.

   O Rytų Europos šalių kontekste Lietuva nėra išskirtinė. Visos šios šalys išgyveno tą patį – sovietmečiu jose buvo neleidžiama (kai kas sako – draudžiama) moderniajam šokiui tapti profesionaliam. Tad kalbėti apie Lietuvos šiuolaikinio šokio savitumą (kaip, tarkim, Lietuvos teatro, kurio aktyvi raida trunka jau beveik šimtmetį) istoriškai paprasčiausiai per anksti. Kol kas tik mokomasi, gal net kopijuojama tai, kas vyksta pasaulinėje šokio bendruomenėje.

Iš to, ką mačiau festivalyje, susidarė įspūdis, kad prancūzai daugiau „konstruoja“, daug svarbos teikia bendravimui su žiūrovu, o lietuviams – kalbu apie Loretą Juodkaitę – svarbiau kūrinio, to, kas vaizduojama, išgyvenimas, buvimas „viduje“.

   Ir vieni, ir kiti vadovaujasi tais pačiais šokio principais, gal tiesiog lėmė tai, kad būtent tokias prancūzų trupes mes pasikvietėme. O Juodkaitė – taip, per metus ji stipriai ūgtelėjo, bet meno istorijai toks laiko tarpsnis yra per trumpas... Daug lemia publika, šokio bendruomenės sąmoningumas ir stiprumas, valstybės kultūros politika. Tarkim, Estijoje šiuolaikinis šokis nepalyginti geriau finansuojamas, lėšų jam skiriama keliolika kartų daugiau nei Lietuvoje. Tad estai ir pasaulyje labiau matomi bei nagrinėjami ir į gastroles dažniau vyksta. Nors iš trijų posovietinių Baltijos valstybių meninės įvairovės ir šiuolaikinio šokio profesionalumo požiūriu, mano manymu, mes esam ryškiausi... Bet pas mus labai dažnai įvyksta premjera, suvaidinami dar gal vienas ar du spektakliai – ir viskas. Regis, pernai Vyčio Jankausko spektaklį reikėjo pristatyti Auksinio scenos kryžiaus nominacijai, bet per pusantro mėnesio, kol veikė komisija, neatsirado salės... Lietuvoje šokio yra jau nebe taip mažai, bet dėl finansavimo, dėl scenos menų sistemos nesklandumų kai kurie spektakliai, ypač ne masiniam žiūrovui skirti, parodomi tik kartą arba du.
 

Kaip apibūdintumėt šiuolaikinį šokį?

Lengviau būtų apibūdinti tai, kas nėra šiuolaikinis šokis, kas jau susiformavo, - tarkim, klasikinį baletą ar moderniojo šokio kryptis. Šiuolaikinis šokis – tai šokio dabartis, vyksmas. Jis gali būti siužetinis, gali būti panašus į abstraktų paveikslą, baltąsias eiles. Gali būti begarsis. Kartais iš pradžių sukuriamas šokis, paskui prie jo derinami garsai. Gali būti ir kaip balete – šokis kuriamas pagal muziką. Galima ir pagal tradicinius siužetus, tam tikrus dramos kūrinius. Šokio spektaklis gali atsirasti iš tam tikrų patirčių – būti statomas „čia ir dabar“, paskui tereikia užfiksuoti tam tikrus jo epizodus ir mizanscenas – ir šitaip atsiranda kūrinys.

   Manęs dažnai klausia, kaip atsirenkat, ką kviesti į festivalį. Pirmiausia siekiame parodyti tuos reiškinius, kurių beveik nėra Lietuvoje. Turiu tokį gal ir sunkiai suvokiamą paaiškinimą: svarbiausia, kad tai būtų šokio žmogaus, šokio mentaliteto žmogaus, sukurtas spektaklis. Dabar gausu spektaklių, kuriuose derinami įvairūs žanrai, įvairios meno rūšys. Prieš porą metų žmonės sakė, kad mūsų festivalyje buvo netgi monoopera – pagal Wagnerį. Tačiau man tai buvo šokio spektaklis – joks operos režisierius, joks dainininkas to nebūtų padaręs.

   Kas yra šiuolaikinis šokis, glaustai apibūdinti būtų sunku. Tai įvairovė – žanrų, šokio stilių, technikų. Kaip ir bet kuriame šiuolaikiniame mene – pačios įvairiausios jungtys... Prieš 7-8 metus Lietuvoj viešėjo kažkokie užsieniečiai – paprašė papasakoti apie šiuolaikinį šokį, paklausė, ar tomis dienomis bus spektaklių. Sakiau – ne (tuo metu buvo tik „Aura“, na, gal dar kas nors). Po kelių dienų atsitiktinai susitikom gatvėje. Jie sako: buvome puikiausiame šiuolaikinio šokio spektaklyje. Pasirodo – O. Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapne“...
 

Festivalio programą sudarė taip pat spektakliai – ne paskiri šokiai.

   Orientuojamės į sceninius, tam tikra prasme baigtus kūrinius. Bet tai nereiškia, kad jų dramaturgija tokia pat, kaip ir teatro spektaklių. Tai gali būti abstrakcija, gali būti improvizacija, gali būti konceptualus veiksmas. Kai vyksmas trunka 12 arba 5 minutes, kas tai – spektaklis, miniatiūra ar kompozicija? Bet ir miniatiūra gali būti ne ką mažiau vertinga nei spektaklis. Juk literatūra – tai ir romanai, ir apysakos, ir eilėraščiai, kai kurie vos kelių eilučių. Ir šokis šitaip – kartais kelių eilučių, kartais – romanas. Šokio spektakliuose būna ir teksto, tam tikra struktūra, judesys, garsas... O kai šokį derini su kinu (vaizdo instaliacija), kai vienu metu veiksmas vyksta ir scenoje, ir ekrane, dar tekstas yra ir muzika – kas tai yra, kinas?

Bet daug sudėtinių dalių gal blaško dėmesį?

   Tai lemia žmogaus nuostata – vienam tas, kitam kitkas patinka. Bet per šį festivalį lyg ir nebuvo tokio spektaklio, kurį visi in corpore pasmerktų. Dėl to labai džiaugiuosi. Na, būna, aštuoniolika žmonių teigia – nieko gero. O paskui prieina du – tiesa, dažniausiai ne šokėjai – ir sako: žinai, tai pats geriausias spektaklis, kokį mačiau per savo gyvenimą. Kiekvienam žmogui būdingi tam tikri stereotipai. Ateina, tarkim, jaunas teatro kritikas ir klausia: kur konfliktas, kur veiksmo vystymasis? Taigi, nėra. O gal tas spektaklis toks kaip Kazimiro Malevichiaus „Kvadratas“?...

Šiuolaikiniame šokyje nemažai eksperimentuojama?

   Kaip ir visuose šiuolaikiniuose menuose.

Bet svarbiausia turbūt vis tiek plastika?

   Dažniausiai taip, bet ne visada. Tai lyg ir pagrindinis šokio požymis. Bet spektaklyje šokimo tiesiogine prasme gali ir išvis nebūti. Kaip šiųmetiniame „Stebuklų vadovėlyje“ – toli gražu ne šokis buvo vyraujantis šio reginio dėmuo... Arba vokietės Caroline Simon „Kūrinyje“ – šokio ten buvo tik atkarpėlės, judesių frazės.

  Mes mėginame pateikti tai, kas Lietuvoje dar nematyta. Yra pasaulyje ir tokių festivalių, kur rodomos vien naujovės, tarkim, Vokietijoje, Olandijoje, – eksperimentiniai, konceptualūs kūriniai. Mes siūlome labai įvairią programą, skirtą pačių įvairiausių skonių ir pažiūrų žmonėms. Kebliau, jei ateinama tik atsipalaiduoti – tokių spektaklių beveik nesiūlome. Nors paskutinį šiemetinio festivalio vakarą žiūrint „Miesto baletą“, ne tik įvairių išgyvenimų galima buvo patirti, bet ir atsipalaiduoti.

Ne tik šokančiajam, bet ir žiūrinčiajam šokis yra tam tikras išgyvenimas.

   Šokis gali būti emociškai paveikus, gali būti tiesiog vizualiai gražus. Gali veikti mąstymą. Gali atrodyti, kad veikia jausmus – tai tik paviršinis sluoksnis, - o iš tiesų skatinti mąstyti.

   Kažkuriame ankstesniame festivalyje viena prancūzų hiphopo trupė rodė spektaklį. Siužetas visiškai banalus – benamiai, šiukšlynas, muštynės, meilė. Vaidino keturi hiphopo šokėjai, keturi cirko artistai – akrobatai, „važinėjantys“ ant stulpų. Taigi, paviršius – visiškas popsas, bet per meninę formą pasireiškia ir idėjos, ir kūrybingumas, ir virtuoziškumas.

Vadinasi, svarbiausia – profesionalumas ir spektaklio visuma, sudėtinės dalys ne taip svarbu?

   Kaip ir visame šiuolaikiniame mene kiekvienu atveju svarbiausi gali būti visiškai kiti aspektai. Bet profesionalumas ir spektaklio visuma – labai svarbu, tik jie kaskart gali būti skirtingai matuojami. Kol kas, deja ar laimei, Lietuvoje ne visos šokio mato sistemos pažįstamos, pripažįstamos, išpažįstamos.
 

Kalbino Zita Baranauskaitė-Danielienė