Prodiuserio pirmtakų buvo jau viduramžiais. Klajojančios menininkų trupės turėjo žmogų, reklamuojantį ir organizuojantį pasirodymus įvairiose susibūrimo vietose, surenkantį pinigus iš žiūrovų ir juos padalinantį artistams. Maždaug nuo XVIII amžiaus vidurio Italijoje atsiradę impresarijai rūpindavosi koncertų, vaidinimų ar operų pastatymų organizavimu, patys juos finansuodavo arba ieškodavo mecenatų. Romantizmo epochoje ši veikla tapo pelninga ir išsirutuliojo į atskirą profesiją. Šiandieniniai impresarijai yra ir filantropai, nesiekiantys komercinės naudos – jie organizuoja menines ar mokslines konferencijas, susitikimus ar inspiruoja bei remia išskirtinę veiklą ar reiškinį. O prodiuseris, be kurio paslaugų šiuolaikiniam muzikantui beveik neįmanoma išsiversti, yra komercinė profesija. Tačiau skirtingai negu vadybininkai, kurių pagrindinė funkcija – rūpintis klientų gerove, prodiuseriai yra strategai. Jie studijuoja rinkos poreikius, pasiūlą, numato perspektyvas, randa tinkamus žmones ir kuria paklausų produktą.
Kaip manote, kada muzikos prodiuseriai atskleidžia talentus, o kada juos sužlugdo?
