Elitinis menas, kurio dalis yra opera, baletas, simfoninė ir kita rimtoji muzika, visais laikais buvo remiamas, nes dėl didelių sąnaudų retai atsiperka. Ir šiandien jis gali egzistuoti tik mecenuojamas valstybės ir (arba) dosnių rėmėjų. Gali kilti klausimas, kodėl reikia investuoti į produktą, kuris niekada neatsipirks? Atsakymas – ilgalaikė perspektyva. Jos modelis akivaizdus sporto pasaulyje. Pavyzdžiui, surengti olimpines žaidynes valstybei kainuoja milžiniškus pinigus, tačiau investicijos grįžta su kaupu: sukuriamos darbo vietos, infrastruktūra, pritraukiami turistai, prekiniai ženklai, žiniasklaida. Jei žaidynės įvyksta sklanžiai, pakyla šalies reitingas, atsiranda naujų investuotojų ir prekybinių partnerių. Taip ilgalaikėje perspektyvoje gaunama ekonominė nauda. Ir elitinė kultūra atlieka panašų vaidmenį, nes intelektinis potencialas, varančioji ekonomikos jėga, įprastai susitelkia ten, kur yra jam priimtina, tai yra, aukšto lygio, kultūrinė aplinka.


   Kaip manote, kaip kultūros ir meno lygis yra susijęs su socialinėmis problemomis?