XX amžiuje muzika keitėsi daug greičiau negu ankstesnėse epochose. Išryškėjo naujos modernizmo, avangardo, postmodernizmo kryptys, aprėpiančios skirtingus žanrus ir eksperimentus. Daugelis šio amžiaus kompozitorių laužė nusistovėjusias tradicijas, kūrė savas muzikos formas, naudojo neįprastos sudėties ansamblius ir orkestrus, iš naujo „konstravo“ muziką bei ieškojo naujų būdų ir erdvių jai atlikti.

Muzika tapo tokia įvairi, kad dauguma muzikinių reiškinių turėjo tik po keletą ar keliolika puoselėtojų. Vis dėlto, XX a. atsiradę įvairūs performansai, instaliacijos, hepeningai ir panašiai sugebėjo praplėsti ir net pakeisti pačios muzikos sampratą.

Tradiciniai žanrai nebuvo užmiršti, bet keitėsi jų tematika. Net simfonijose ar styginiuose kvartetuose atsispindėjo to meto aktualijos, o operoje ar balete buvo perteikiami jau ne veikėjų jausmai, o ištisi psichologiniai portretai.


   Kodėl, jūsų nuomone, ir kokias visuomenės aktualijas siekė atskleisti XX amžiaus kompozitoriai?