Romantizmo epochos muzika ypač jausminga, lyriška, ilgesinga, tačiau kartu ir dramatiška bei žadinanti vaizduotę. Joje atsiskleidžia individualus kompozitorių braižas ir kūrybos laisvė. Daugumai kūrinių būdingas programiškumas bei tautinis ar egzotiškas charakteris.
Svarbia išraiškos priemone tampa tembrų kaita, o skirtingais instrumentais perteikiamos ne tik emocijos, bet ir konkretūs įvykiai, veikėjų charakteriai ar gamtos garsai. Melodijos dainingos, išraiškingos, dažnai ištęstos, jose gausu chromatizmų. Harmonija labai spalvinga: drąsiai pereinama iš vienos tonacijos į kitą, sąmoningai vengiama tonikos, o iki tol nenaudotais akordų junginiais kuriamos įvairiausios būsenos. Jas sustiprina tempų kaita, naudojami platūs instrumentų ir balsų diapazonai bei iškalbingi dinaminiai niuansai.


   Kokiomis, jūsų nuomone, vertybėmis vadovavosi romantizmo kūrėjai?