XX amžius – laikas, kuriame drastiškai keitėsi muzikos kalba. Dauguma kompozitorių atsisakė mažoro bei minoro sistemos ir kūrė bitonalią arba atonalią muziką, tad įsitvirtino nuolat disonuojantis skambesys. Melodija tapo nestabili ir sunkiai nuspėjama, be to, prarado ankstesnę savo svarbą. Daug pokyčių patyrė ritmas – kūriniuose dažnai naudojama poliritmija ir polimetrija, išaugo mušamųjų instrumentų reikšmė. Iš esmės pasikeitė požiūris į garsą. Kompozitoriams nebeužteko įprastinio tradicinių instrumentų skambesio, todėl jie ėmė ieškoti naujų garso išgavimo būdų ir šaltinių. Jiems taip pat nebeužteko ir 12-os skirtingo aukščio garsų, todėl panaudodavo įvairius glisando, mikrotoniką ir net instrumentų ar balso skleidžiamus obertonus.

Daug naujovių atsirado išradus garso įrašymo ir atkūrimo techniką, sintezatorių, pradėjus naudoti džiazo elementus. Geriausiai jas įsisavino populiarioji muzika.


   Kodėl, jūsų nuomone, XX amžiuje nebeliko vienos dominuojančios stilistinės krypties?