Visais istoriniais tarpsniais LDK valdovų rūmuose bei didikų dvaruose muzika reiškė prestižą. Ji buvo aukšto lygio ir dosniai mecenuojama. Vietiniai bei užsienio muzikantai dirbo ne tik aristokratams ir bažnyčiai, bet ir Vilniaus universitete, kuris iki pat uždarymo 1832 metais buvo svarbus muzikinio gyvenimo centras: jo orkestrai bei chorai dalyvavo ir savuose, ir miesto renginiuose. Nuo XVIII amžiaus pabaigos Vilniuje pradėjo veikti ir pirmasis viešas operos teatras. Spaudos draudimo laikotarpiu lietuviai ėmė kurti slaptas draugijas, kuriose įvairiai muzikavo: miestiečiai – salonuose, o valstiečiai – klojimų vakaruose. Jų veikla XX amžiaus pradžioje sukėlė chorinį sąjūdį, pasireiškusį unikaliomis dainų šventėmis. Jos vyko Kaune, tarpukariu tapusiame Lietuvos muzikinio gyvenimo centru. Būtent stiprios dainavimo tradicijos padėjo lietuviams išsaugoti tautinę atmintį ir sovietinės okupacijos, ir atgimimo metais.


   Ką, jūsų nuomone, šiandieninėje Lietuvoje galima būtų pavadinti muzikinio gyvenimo centru ir kodėl?