Vakarų muzikoje tai vienas iš jauniausių muzikos elementų, dažniausiai sukuriantis pagrindą ar atsvarą melodijai. Jis gali skambėti kaip besitęsiantis garsas (dronas), kaip kintančios harmonijos apatinis balsas, kaip atsikartojantis motyvas, ar „vaikščioti“ akordiniais bei pagalbiniais garsais. Vienais atvejais jis tarsi paklūsta kitiems muzikos elementams, kitais – diktuoja sąlygas. Pavyzdžiui, Baroko epochoje, kai improvizacija buvo neatsiejama muzikos atlikimo dalis, bosas buvo vienintelis stabilus ir nekintantis elementas, todėl kartais tik jis ir tebūdavo tiksliai užrašomas.

Bosinė linija ypač praverčia ten, kur muzikinę formą sudaro pasikartojančios padalos arba kuriant sudėtingesnius kūrinius. Tokiais atvejais jis gali perimti harmonijos palaikymo, ritminio akompanimento, net melodijai ar kontrapunktui būdingas funkcijas. Juo geriau sujungiamos ar atskiriamos muzikinės padalos. Dėl šių priežasčių bosas tapo vienu iš svarbiausių džiazo ir šokių muzikos elementų.


   Kodėl, jūsų nuomone, rimtosios muzikos kūriniuose bosas yra ne toks pastebimas?