Tai toks komponavimo būdas, kai jau sukurtam kūriniui suteikiamas arba naujas pavidalas, arba tas kūrinys pritaikomas kito stiliaus, kartais kito žanro atlikėjams.

Šiuolaikinėje populiarioje muzikoje aranžuotė dažniausiai vadinama koveriu, o rimtojoje ir ankstesnių amžių muzikoje ji gali pasireikšti variacijų, fantazijų, metamorfozių ar kitais pavidalais.

Šis kūrybos būdas reikalauja nemažai specifinių žinių. Pavyzdžiui, gero instrumentų pažinimo, įvairių stilių ir kūrybinių technikų išmanymo, išmanymo, kaip teisingai išdėstyti balsus, subalansuoti skambesį ir pan. Todėl būna atvejų, kai kūrinio autoriai dėl geresnio rezultato pagalbos kreipiasi būtent į patyrusius aranžuotojus.

Aranžuotės antram gyvenimui gali prikelti primirštus, pasenusius ar neišpopuliarėjusius kūrinius. Bet sėkmės jos susilaukia tik tuomet, kai pasiūlo ką nors daugiau negu originalą.


   Kuo, jūsų nuomone, skiriasi vykusi aranžuotė nuo prastos?