Įprasta dramaturgija susideda iš kelių paprastų dalių: įžangos, kuri kartais praleidžiama, pagrindinės muzikinės medžiagos pristatymo, kitaip dar vadinamos ekspozicija, dramaturgiškai aktyviausių muzikos plėtojimo ar temų plėtotės, ir pabaigos, kuri gali būti įvairi. Joje gali pasigirsti muzikinės plėtros atomazga arba pasikartoti jau anksčiau skambėjusi muzikinė medžiaga. Pirmuoju atveju dažnai vartojamas terminas – koda arba finalas, o antruoju – repriza.

Tokia dramaturgijos schema nepriklausomai nuo kūrinio trukmės būdinga beveik visiems kūriniams. Juose įprastai numatomos kelios mažesnės ir viena didesnė, dažniausiai prieš pabaigą pasirodanti, kulminacija. Taip pat gali būti epizodų, kurie suskaido minėtas padalas į smulkesnes, bet esmės tai nepakeičia. Vis dėlto išimčių pasitaiko. Tuomet kūriniai arba stokoja dramaturgijos, arba pasižymi sudėtingesne, atskiros analizės reikalaujančia dramaturgija.

Kokiais, jūsų nuomone, atvejais muzikos kūrinys prasideda nuo atomazgos, o kokiais jam nebūtina kulminacija?