Vytis Jankauskas: „Pirmiau yra gyvenimas, egzistencija, būtis“
BERNARDINAI.LT
2012 01 02

  Pokalbis vienu žymiausiu lietuvių šokėju, choreografu, šokio pedagogu Vyčiu Jankausku.

Jūsų šokio teatras veikia lyg ir savarankiškas šokio edukacijos centras...

   Taip, šalia kūrybinės veiklos turime šokio studiją, kurią per kelias grupes kasmet lanko apie aštuoniasdešimt žmonių. Vykdome savotišką edukacinę misiją. Ligi šiol Lietuvoje dar nėra šiuolaikinio šokio mokyklos, tai tą spragą ir stengiamės kiek užkamšyti.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kartais surenkamas aktorių šokėjų kursas, o kur dar Lietuvoje nuosekliau dėstomas šiuolaikinis šokis?

   Vilniaus kolegijoje – aš pats ten ir dėstau. O šiaip jau Lietuvoje šiuolaikinis šokis dėstomas tik kaip vienas iš daugelio šokio žanrų, stilių. Visaverčio šiuolaikinio šokio išsilavinimo pas mus kol kas neįmanoma įgyti, ir turbūt dar negreit bus įmanoma.
 

Ar tokių labiau specializuotų šiuolaikinio šokio studijų poreikio Lietuvoje nėra?

Yra toks poreikis, bandome judinti ledus...

Jūsų paties šiuolaikinio šokio studijos susidėliojo iš įvairių tobulinimosi užsienyje etapų.

   Šokio edukologijos magistro laipsnį įgijau čia, Lietuvoje. Bet pagrindines žinias susirankiojau iš įvairių vasaros mokyklų, kūrybinių seminarų užsienyje. Iki šiol tos mano studijos tęsiasi, nematau, kur galėčiau padėti tašką ir tarti: išmokau, žinau. Juo labiau, kad viskas kinta. Gyvename tokiame dinamiškame pasaulyje.

   Kol kas mūsiškė švietimo reforma labiau skirta mažinti ugdymo įstaigas. Tad norint steigti naują mokyklą reikia būti labai stipriai motyvuotiems, pagrįsti tokių studijų poreikį ir veiksmingumą. O toks poreikis tikrai yra. Profesionalių lietuvių šokėjų, kurie galėtų pasidalyti savo patirtimi, turime. Be to, tokioms studijoms įprasta kviestis dėstytojus ir iš svetur, kad ir neilgam laikui.
 

O kokie buvo paties Jūsų pirmieji žingsniai į šokio pasaulį? Pradėjote paauglystėje nuo... breiko!

   Paauglystėje, kokiais 1986-aisiais, su bičiuliais vieni pirmųjų Vilniuje pradėjome šokti breiką. Besigilinant į šį žanrą, man atsivėrė ligi tol nepažintos kūno judėjimo galimybės. Intuityviai jaučiau, kad galima eiti toliau, tų galimybių atrasti dar daugiau. Kai atgavom Nepriklausomybę, atsivėrė sienos, – susipažinau su šiuolaikiniu šokiu. Pamačiau tai, ką nujaučiau. Tai sustiprino mano pasitikėjimą savo intuicija. Ir tada pasukau tuo keliu, nes vien breikas manęs nebetenkino.
 

Esate vilnietis...

   Taip, Senamiesčio vaikas. Užaugau tuometinėje Gorkio (dabar – Didžioji) gatvėje. Pirmuosius breiko pasirodymus ir rengdavome Senamiesčio kiemuose. Tik vėliau, vis labiau profesionalėdami, jau gaudavome salių, pradėjome dirbti „Lietuvos“ viešbučio naktinėje programoje, kituose naktiniuose restoranuose.
 

Kaip tas breikas Jus užkabino?

   Su draugais domėjomės tuometine muzika, keisdavomės plokštelėmis. Kai susidūrėme su „breakdance“ stiliaus muzika, pradėjome labiau į ją gilintis. Paaiškėjo, kad tai – šokių muzika. Gavome progą pamatyti pirmuosius vaizdo klipus, kino filmus, kur buvo šokamas breikas. Vėliau jau ir pamokų pavyko gauti.
 

Ar Jūs buvote tos bičiulių komandos vadas, iniciatorius?

   Ne, tuo metu visi veikėme kaip bendraminčių būrelis, nebuvo vieno lyderio. Tiesiog buvome labai smarkiai užsidegę, visą laisvalaikį tam skirdavom. Vykdavome į Tarybų Sąjungos breiko čempionatus, buvome užėmę netgi pirmą vietą. Tai buvo prieš pat didžiųjų permainų metus, ir po tarnybos sovietų armijoje mūsų komanda nebesusirinko. Viskas buvo pasikeitę, Lietuva buvo pasikeitusi.

O iki breiko? Gal jau vaikystėje lankėte šokių būrelį?

   Iki breiko visai nemėgau šokių. Baletas man atrodė kvaila ir juokinga. Tie vyrai su pėdkelnėmis... nieko baisesnio negalėjau įsivaizduot. Iki breiko vis blaškiausi tarp sporto ir meno. Tai užsiimdavau futbolu, boksu, tai tapydavau. Toks vidinis dualizmas. Breikas leido man savyje sujungti tuos du skirtingus pradus: fizinį aktyvumą ir polinkį į meninę raišką. Šios galimybės mane labiausiai ir sužavėjo. Tikriausiai patraukė ir breiko protesto dvasia: sovietinė valdžia tada jau nebuvo labai arši, bet vis tiek slėgė žmonių niveliacija, jaunimo privalomas skirstymas į pionierius ir komjaunuolius. Pirmieji breiko pasirodymai mums liūdnai baigdavosi: esame rašę pasiaiškinimus mokyklose, buvome vežami į miliciją... Į breiką buvo žiūrima kaip į Vakarų užkratą, kuris veda iš kelio tarybinius jaunuolius.
 

Ar nuo tada, kai negalėdavote žiūrėti į vyrus su pėdkelnėmis, Jūsų požiūris į klasikinį šokį, į baletą bent kiek pasitaisė?

   Taip, požiūris keitėsi. Tas neigiamas požiūris buvo paaugliška laikysena. Kai pradėjau labiau gilintis, tapau nebe toks kategoriškas – iš tiesų viskas yra įdomu. Šiuolaikinio šokio atstovai pastudijuoja ir klasikinį šokį, bet šiuolaikinis šokis – visai kita tradicija su visai kita raida. Tik vėliau, kai šiuolaikinis šokis Vakaruose buvo pripažintas ir šiuolaikinio šokio choreografus pradėta kviesti į operos ir baleto teatrus, tos dvi tradicijos suartėjo. Atsirado sąlyčio taškų. O pačioje pradžioje tarp klasikinio ir šiuolaikinio šokio buvo labai ryški konfrontacija. Šiuolaikinio šokio pradininkai oponavo klasikiniam šokiui, jo kanoniškumui. Tuo metu, XIX–XX amžių sandūroje, Europoje ir Amerikoje baletas išgyveno krizę. Jo oponentai reagavo, siekdami grąžinti šokį prie judesio pagrindų, prie ištakų. Klasikinis šokis atrodė nenatūralus nei kūnui, nei akiai. Šiuolaikinio šokio kūrėjai tada ieškojo autentiško judėjimo.
 

Šiuo metu jau galime kalbėti ir apie šiuolaikinio šokio klasiką...

   Taip, šiuolaikiniam šokiui jau šimtas metų. Tai, be abejo, tuos šiuolaikinio šokio atradimus, kurie padaryti pačioje šios tradicijos pradžioje, galime laikyti klasika. Maža to, kartais klasika galime pavadinti ir tai, kas buvo labai ryšku ir stipru prieš dvidešimtmetį ar netgi dešimtmetį, kas tuomet tapo etalonais, įtrauktais į šokio pedagogikos vadovėlius. Dabar viskas labai greitai keičiasi. Šiuolaikinio šokio mokyklų – daugybė, ir pačioje pradžioje tikriausiai niekas neįsivaizdavo, kaip toli šis procesas nueis, kiek naujų išraiškos būdų, galimybių bus atrasta. Dėl šiuolaikinio šokio įtakos nepaprastai išsiplėtė „šokio“ samprata: anksčiau šokiu buvo laikomas tam tikras konkrečių žingsnių, sukinių derinys, o dabar (ypač sulig postmoderniu šokiu) „šokiu“ vadinamas bet koks judėjimas, ritmiškai organizuotas erdvėje. Tai labai paveikė įvairias sritis, radosi tokių reiškinių kaip „judesio terapija“ ir panašių. Šiuolaikinį šokį pavadinčiau tam tikru kūrybiniu tiriamuoju procesu, kuris dar nėra pasibaigęs, ir nežinia, kuo pasibaigs. Tai nėra kažkas galutinai susiformavusio, ir negalime apibrėžti: čia dar šiuolaikinis šokis, o čia jau nebe. Tai šiuolaikinių šokėjų kelionė, kūrybiškai tyrinėjant žmogaus kūną, jo galimybes, kūno ir sąmonės, ir vaizduotės tarpusavio ryšius. Labai sudėtingas, kompleksiškas reiškinys. Vakaruose labai daug dėmesio skiriama šokio teorijai: šokio pedagogikos studentai gauna stiprius teorinius (estetikos, filosofijos, psichologijos, fiziologijos) pagrindus.
 

Šiuolaikiniam šokėjui, kaip ir apskritai šiuolaikiniam menininkui, būtinas intelektinis bagažas? Ar žinios šokėjui praktikui nėra balastas?

   Tam tikri teoriniai pagrindai yra būtini. Šiuolaikiniame šokyje daug požiūrių, daug stilių, – šokėjas turi žinoti, kada, kaip ir kodėl jie atsirado, kokiame kontekste. Vienas ar kitas judėjimo kaip šokio būdas yra nulemtas tam tikrų kultūrinių, socialinių, politinių aplinkybių, yra savo laiko kūdikis, bendresnių procesų pasekmė. Nežinodamas, kodėl ir kaip toks judėjimo būdas atsirado, šokėjas tik kopijuos judesius, nesuvokdamas jų prasmės, intencijos. Tuomet jo šokio praktika bus paviršutiniška, o galimybės ribotos. Be abejo, specializuotose šiuolaikinio šokio studijose Vakaruose šokėjai, atlikėjai ir choreografai, šokio mokytojai rengiami pagal skirtingas programas. Tai skirtingų kompetencijų reikalaujančios specialybės. Be abejo, atlikėjo fiziniai krūviai yra didžiuliai, jis dirba beveik kaip sportininkas, ir to teorinio bagažo susikrauna mažiau.
 

Paminėjote judesio terapiją. Ar šokis pats savaime, jeigu šoka neprofesionalas, nėra puikus terapijos būdas?

   Taip, iš savo šokio studijos narių girdžiu atsiliepimų, kad po užsiėmimų išeina atgavę energiją, pailsėję po sunkios darbo dienos, atsipalaidavę, išjudinę kūną ir atsikratę įtampos. Nors mes tiesiogiai šokio terapijos kryptimi ir neiname, bet teigiamas šokio poveikis žmogui akivaizdus.
 

Gal daug judančiam, šokančiam žmogui apskritai negresia pavojus susirgti liūdesio ligomis, depresija?

   Na... jei jis juda, šoka savo malonumui, tai, žinoma, ir lieka tik malonumas. Bet jei jis dirba kaip profesionalas, tai darbas neišvengiamai susideda ir iš rutinos, iš daugybės pastangų, iš fizinio skausmo, tingulio ir kitų dalykų, kai malonumui vietos lieka mažiau. Kūryba – taip pat ne vien malonumas, jeigu jau neminėsime kūrybinės kančios. Žinoma, pakylėjimo akimirkų lieka – ypač sąlyčio su žiūrovu momentais.

Bet šiuolaikinio šokio kūrėjai nuo pat pradžių siekė, kad žmogaus, šokėjo kūno padėtis, judesiai būtų natūralesni nei klasikinio šokio?

   Taip, pradinis siekis buvo surasti natūralų žmogui judėjimo būdą, kuris neverstų žmogaus iškraipyti savo kūno, prieštaraujant gamtos duotybėms (sakysim, klasikoje – pėdų verstumas). Šiuolaikinio šokio judesiai buvo kuriami remiantis žmogaus fiziologija, natūralia kinetika. Yra tokių šiuolaikinio šokių stilių, kuriuose raumenų darbas naudojamas minimaliai, sąnariai ir raumenys kaip tik išlaisvinami, atpalaiduojami. Tai labai žmogų tausojantis šokis, kuriamas kuo taupiau panaudojant žmogaus energiją. Grįžtant prie šokio edukacijos, tai Vakaruose yra įprasta, kad šokio studentas, patyręs traumą dėl netinkamų darbo metodų, technikų, gali paduoti į teismą savo mokyklą. Tačiau nuolat dirbančio profesionalo fizinės apkrovos vis tiek yra didžiulės, kad ir kokios palankios, kūnui patogios būtų šiuolaikinio šokio technikos. Profesionalus šokis, kad ir kokia metodika grįstas, nėra toks jau sveikas ir saugus, ir traumų nepavyksta visiškai išvengti. Žmogaus kūnas vis dėlto yra ribotas.
 

Tačiau garbingo amžiaus šiuolaikinio šokio veteranai, pasirodę scenoje, nieko nešokiruoja, ko nepasakysi apie, pavyzdžiui, garbingo amžiaus baleto šokėjus.

   Taip, šiuolaikinis šokis teikia daug galimybių. Pensinio amžiaus šokėjas su pilvuku, apsitempęs pėdkelnes, greičiausiai neįtikintų mūsų esąs dar labai pajėgus atlikti sudėtingus šuolius (juokiasi). O šiuolaikiniame šokyje veteranai randa savo vietą. Šį pavasarį „Menų spaustuvėje“ rodyto vokiečių trupės „Silke Z./ resistdance“ spektaklio veikėjai – vyresnio amžiaus žmonės, šokėjai, ir spektakliu kalbama apie senstantį, skaudantį kūną. Šoka vyrai, perkopę penkiasdešimt.

Pastaruoju metu, kaip ir visuose menuose, įtraukiamos ir kitos meno formos – pavyzdžiui, medija. Tokia tendencija, kad šokio pasirodymuose šokio pradeda mažėti... Vyrauja pateikimas, koncepcija. Choreografai dažnai kviečiasi šokėjus neprofesionalus, jei tik turi atitinkamą koncepciją.

O Jūsų paties kūrybinis judėjimas – ar turi kokį erdvėje nutolusį orientyrą? Jauna šokio kritikė Daina Habdankaitė, aptardama šiųmetį „Naująjį Baltijos šokį“, apie Jūsų naujausią darbą „Liepnos virš Šaltojo kalno“ rašė: „Liepsnos virš šaltojo kalno“ – grynasis šokis, kuriuo pakylama iki ilgesio, o per jį ir iki egzistencijos apmąstymo. Spektaklio kalno pašlaitėje įmūryti laipteliai, kuriais lipti padeda subtilus ir techniškai išplėtotas choreografo ir šokėjų darbas.“ Du Jūsų spektakliai – „Nuskendęs slėnis“ (2003 m.) ir „Budėjimai“ (2008 m.) pelnė „Auksinius scenos kryžius“ už geriausią choreografiją. Ištikimai laikotės krypties judesiu perteikti egzistencines žmogaus patirtis...

   Negalėčiau vertinti savo naujausio spektaklio kaip kažko kardinaliai naujo. Manau, esu iš tų kūrėjų, kurie nuosekliai ir žingsnis po žingsnio eina savo keliu, nesusiviliodami staigiais pokyčiais. Tikriausiai spektaklyje „Liepnos virš šaltojo kalno“ daugiau emocinio prado nei ankstesniuose, o kažkas iš kritikų pastebėjo, kad dominuoja vyriška energija, kai ankstesniuose daugiau būdavo moteriškos... Kurdamas neturiu iš anksto numatyto tikslo, į kurį privalau nueiti. Naują spektaklį kaskart pradedu kaip pirmokas – nuo nulio, ir turiu atsakyt į visus klausimus iš naujo. Daugeliui kūrėjų kyla panašių klausimų: kokia apskritai šokio, meno prasmė, ką dar gali scenos menas pasakyti žmogui, koks scenos meno santykis su šiuolaikiniu žiūrovu... kaip jis keičiasi. Aš neturiu vieno atsakymo, koks turėtų ar koks neturėtų būti šokis. Pastovus mano spektaklių bruožas – egzistencinė tematika. Mano kūrybinėje biografijoje nėra konceptualių kūrinių, kuriais spręsčiau kokius nors formalius uždavinius...

Toje pačioje recenzijoje D. Habdankaitė rašo: „Liepsnos virš šaltojo kalno“ – šokio ir minties kvadratų braižymas, skirtingais ritmais kartojant tuos pačius judesių derinius.“ Mintis ir jos išraiška Jūsų šokyje sudaro neatskiriamą vienovę?

   Taip, nes mintis be formos šokyje neegzistuoja. Turinys įgauna šokio pavidalą tik per konkrečią išraišką. To turinio branduolį mano kūryboje sudaro egzistencinė tematika: žmogaus pasirinkimai, gyvenimo kryptys, vertybės.

Kiek Jūsų teatro kūrybinė grupė dalyvauja spektaklio kūrybos procese?

   Temas siūlau aš. Kai būnu subrandinęs kokią nors spektaklio temą, idėją, kviečiuosi šokėjus, ir tų temų plėtojimo, jų įgyvendinimo , sprendimų ieškome drauge su jais. Choreografo uždavinys – kad jam iškilusios temos taptų asmeniškai svarbios spektaklio šokėjams, kad jie pateiktų savitą tų temų interpretaciją. Man kylančios spektaklių idėjos vienaip ar kitaip būna subrandintos mano paties gyvenimo yra autobiografinio pobūdžio, bet atspindi ne įvykius, o labiau tam tikras emocijas, būsenas. Idėjos gimsta reflektuojant, apibendrinant tam tikras patirtis, vieną ar kitą gyvenimo laikotarpį, požiūrį, siekius.

Jūsų spektaklių pavadinimai – „Lašai į šulinį“, „Viduramžių bernelio dainos“, „Atsižadėjimas“, „Užkasti vaivorykštę“, „Nuskendęs slėnis“, „Pėdsakai“, „Žinia“, „Budėjimai“, ir naujausio – „Liepsnos virš šaltojo kalno“ – yra labai semantiškai talpūs, savo daugiaprasmiškumu primenantys mitinių pasakojimų, sakmių motyvus.

   Taip, mitai – tai universalios žmonijos patirtys. Bet aš niekada nesiremiu mitu ar kitu kokiu pasakojimu iš anksto, paprastai būna atvirkščiai: mano patirtis randa atgarsį kokiame nors girdėtame, skaitytame mite ar pasakojime. Nesu sukūręs nė vieno darbo pagal kokį nors literatūros ar dramos kūrinį. Mano nuomone, literatūros kūrinys jį skaitančiam ir suvokiančiam – tai tik aidų aidai to, ką tas ar kitas autorius norėjo pasakyti. O imdamas pagrindu tą kūrinį ir grįsdamas juo savo kūrinį ką aš perduodu? Jau tokius aidų aidus... Teatre dažnai matau, kaip imami klasikiniai tekstai, labai išradingai interpretuojami... ir suabejoju: ar ne geriau režisierius būtų kūręs savo dramaturgiją, nes iš pirminio pagrindo nieko nebeliko?.. Man įdomiausia, kai trupė, režisierius remiasi savo patirtimi kaip pirmine ir taip mėgina šį tą pasakyti. Tai, žinoma, labai sunkus kelias.

   Mano kelias – intuityvus, be žinojimo, kur turiu nueiti ar kur nueisiu.

Ar Vytis Jankauskas kada nors žengs kokį staigų žingsnį sau ir žiūrovams netikėta kryptimi?

   Nė vienas kūrėjas nenori kartotis, būti nuobodus sau pačiam ir žiūrovui. Žmogus apskritai trokšta naujovių, permainų. Taip, noriu keistis, bet pats, remdamasis savo patirtimi. Tenka matyti, kaip žmonės stengiasi keistis dirbtinai, „forsuodami“ – tada supranti, kad tiems pokyčiams jie neturi tvirtesnių motyvacijų. Manau, jog tai nėra gerai. O ar bus ir kada atsiras tų trokštamų permainų mano kūryboje, negaliu pasakyti, nes nežinau, kas bus rytoj: kuo gyvensiu, kas vyks šioje žemėje. Nes menas, taip pat ir mano kūryba tėra pasekmė, pirmiau yra gyvenimas, egzistencija, būtis. Pasekmių negaliu planuoti, nes dar nežinau, kokios bus priežastys.

Paauglystėje tapėte. Dabar nebe?

   Ne. Tikriausiai šį polinkį realizuoju kurdamas spektaklius: spektaklių kompozicija, apšvietimas – ten yra tapybos elementų. Šiuo metu tapau be teptuko.

Ką dar mėgstate, be šokio?

   Visos gyvenimo ir meno sritys man įdomios. Neturiu išankstinių nuostatų: kad ta ar kita tema, ta ar kita sritis man neįdomi... Veikiau būna įdomūs ir neįdomūs pašnekovai, kūrėjai, o temų neįdomių nebūna. Nesu užkietėjęs žvejys, bet jei tenka žvejoti su įdomiu pašnekovu, tai mielai klausausi pasakojimo apie žvejybą, nors pati savaime ta tema man nėra aktuali. Kai atrandi traukiančius žmones, kūrėjus, jie palenkia ir savo kūrybos ar veiklos pusėn... Gyvenime ir mene viskas remiasi asmenybėmis.
 

O kaip lietuvių šiuolaikinio šokio asmenybės? Ar domitės savo kolegų darbais?

   Taip, yra tokių kūrėjų, kurių darbus seku, stengiuosi pamatyti. Mano akimis, visi lietuvių šiuolaikinio šokio kūrėjai yra sukūrę bent po vieną pavykusį darbą.

Ar lietuvių šiuolaikinio šokio apraiškos bent iš dalies atspindi tai, kas vyksta pasaulyje?

   Taip, nors to atspindėjimo ir nereikėtų sau kelti kaip pagrindinio tikslo. Pasaulis, be abejo, globalėja, ir tendencijos panašios. Žinoma, kai kurių šiuolaikinių reiškinių Lietuvoje dar nėra ir gal nė neprivalėtų atsirasti. Naujumas nėra esminis kriterijus.

Ar jau pradėjo rusenti būsimų liepsnų, tai yra būsimo Jūsų kūrinio, kibirkštys?

   Šiuo metu dar nieko naujo nesu pradėjęs.

Laukiate naujo apibendrinimų etapo, dar nepatirtų būsenų?

   (Juokiasi) Ne, žinoma, vien laukdamas gali nieko ir nesulaukti. Gyvenu, mąstau, po truputį gal ir klostosi viduje kažkas iš naujo spektaklio. Dirbu kaip šokio pedagogas, treniruojuosi kaip šokėjas. Mintis, tema ima ryškėti per patį judesį. Neįdomu, kai kažkokios išankstinės mūsų mintys, idėjos, kurias galime išreikšti ir žodžiu, išverčiamos į šokio kalbą. Ne paslaptis, kad pasitaiko darbų, apie kuriuos pasiskaitai įmantriai parašytoje programėlėje, o pasižiūrėjęs supranti, kad... galima buvo ir nerodyti, nes ta mintis kuo puikiausiai perteikta programėlėje. Man rūpi šokiu perteikti tai, ko kitomis priemonėmis neįmanoma perduoti. Šokio turinys turi kalbėti būtent judesiu. Šokis randasi savo specifine forma, o kai šokiu išreiškiamos kažin kokios žodinės sąvokos, tai žiūrovo toji verstinė kalba ir nepasiekia.

Ar sušoktumėt klumpakojį?

   Esu šokęs liaudiškus šokius, ne tik lietuvių. Gal mažiausia mano patirtis sportinių, pramoginių šokių srityje. Šiuolaikinis šokis viską įtraukia, – tai, kaip sakė vienas žymus choreografas, yra „besisavinantis menas“, jis nieko neatmeta, neapriboja savo teritorijos. Nėra negražių, neįdomių šokių, visi šokio žanrai – tai daugialypė žmonijos patirtis. Svarbu tik jos neišniekinti... turiu omenyje visokius realybės šou, šokių projektus. Jais tarsi populiarinamas šokis, tačiau daromas kičas, kišamas dirbtinumas. Šokių judesiai, gestai, rankų, kojų padėtys turi savo reikšmes, ir visas įdomumas atsiranda, kai perpranti tas reikšmes, nebūtinai tiesiogines. Kai tos reikšmės užsimiršta, lieka tik štampai. Pavyzdžiui, tam tikri klasikinio šokio judesiai išreiškia žmogaus kūno laviravimą, kai katė landžioja jam pro kojas. Kai to nežinom, atrodo tik kažin kokia gimnastika...
 

Jūsų žmona Giedrė Kirkilytė-Jankauskienė – „Vyčio Jankausko šokio teatro“ direktorė ir trupės šokėja. Gražus duetas.

   Šiais laikais, kai darbas užima tokią didelę gyvenimo dalį, – gerai, kai vyras ir žmona yra iš tos pačios profesinės sferos. Nors kartais darbo, kūrybos rūpesčiai persiduoda ir į šeimos gyvenimą... Bet, aišku, gera, kai šeimoje gali kalbėtis vienijančiomis temomis, jausti turįs artimą bendramintę.

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė