Jūratė Norvaišienė: „Lietuvos vardas pasaulinėje šokių arenoje skamba labai garsiai“
SPORTAS.INFO
Marytė Marcinkevičiūtė 2011 12 31

  2011-aisiais vieną ryškiausių Lietuvos sporto pergalių iškovojo Klaipėdos „Žuvėdros“ kolektyvas, Vilniuje triumfavęs Lotynų Amerikos šokių ansamblių pasaulio čempionate.
   Klaipėdos universiteto šokėjai planetos pirmenybes laimėjo jau septintą kartą. Tiek pat sykių jie tapo ir Europos čempionais.

   Laikraštis „Sportas“ į „Žuvėdros“ auksinį pasirodymą pažiūrėjo profesionalo akimis: apie paprastų žiūrovų akimis nepastebimas triumfo priežastis ir varžybų subtilybes pasakojo pasaulio čempionate Vilniuje kartu su kitais šešiais arbitrais teisėjavusi tarptautinės kategorijos teisėja

Jūratė Norvaišienė:

   „Žuvėdroje“ šoka nepaprastai gražūs žmonės. Jie visi daugmaž vienodo ūgio, kūno sudėjimo, visi kuo nors ypatingi. O būtent to ir reikia Lotynų Amerikos šokių ansambliams, tai – didelis pliusas. Turime iš ko suburti tokią komandą. Kiti ansambliai tuo neišsiskyrė – jų šokėjai buvo skirtingo ūgio, svorio.

   Septyniskart pasaulio ir Europos čempionai idealiai lygiavo, tai – vienas pagrindinių ansamblių niuansų. Klaipėdiečių aštuonios poros šoko kaip viena. Buvo įdėta titaniško, kitaip tikrai vargu ar būtų galima pavadinti, darbo. Priversti arenoje 16 skirtingų žmonių judėti visiškai tuo pačiu ritmu ir vienodai jausti muziką – tai gali padaryti tik Skaistutė Idzelevičienė. Tokių kaip ji šios kartos žmonių pasaulyje tikrai nėra, tokio pedagogo šiuo laikotarpiu daugiau nematau.

   Nežinau, kiek reikia atiduoti jėgų ir sveikatos, norint išugdyti tokį ansamblį. Jeigu norime ir toliau pelnyti medalius, šią moterį – Klaipėdos universiteto profesorę – reikia labai globoti. Lietuvos vardas pasaulinėje šokių arenoje skamba labai garsiai. Man atrodo, kad mes truputį nevertiname šių žmonių.

   Čempionate „Žuvėdra“ su Tiumenės „Vera“ labiausiai išsiskyrė šokimo technika, joms nieko nebuvo galima prikišti. Viską klaipėdiečiai atliko idealiai ir greitai, o tai – didelis Lotynų Amerikos šokių ansamblių pranašumas. Greitis, greitis ir dar kartą greitis. Rodos, ir žemė greičiau sukasi aplink Saulę, ir para trumpėja.

   Buvo labai įdomių dalykų „Žuvėdros“ choreografijoje, ypač sujungimų. To nepadarė kitos komandos, nes, ko gero, jos to ir nesugebėtų padaryti. Buvo viena tokia poza, kurią dar ir dabar matau. Visos mergaitės guli ant grindų, o visų aštuonių šokėjų pirštų galiukai – vienoje linijoje! Per tuos galiukus, pridėjus liniuotę, būtų galima nubrėžti tiesę.

   Toks tikslumas nepaprastai sujaudino, nė kiek neabejodama už tokį nuostabų šokį „Žuvėdrai“ skyriau pirmąją vietą. Nustebau, kad net trys teisėjai mūsų ansambliui skyrė antrąsias vietas. Mačiau, kaip šalia stovėję Lenkijos ir Olandijos arbitrai „Žuvėdros“ meistriškumą įvertino antrosiomis vietomis. Na, galvoju, nieko sau... Žinoma, Vokietijos arbitras taip pat skyrė antrąją vietą.

   Kas taisytino „Žuvėdroje“? Renkantis Lotynų Amerikos šokius, reikėtų būti atsargesniems su muzika. Mūsų ansamblis pasirinko vokiečių muzikos grupės „Scorpions“ atliekamus melodijų motyvus. Tačiau ta muzika mums nieko nesako. Norėtųsi grynos Lotynų Amerikos muzikos, nes nuo jos taip pat labai daug priklauso.

   Nuostabi buvo ir „Žuvėdros“ antroji komanda. Dvi Lietuvos komandos per pasaulio čempionatą šoko finale, ar gali būti dar kas nors įspūdingesnio? Tai – tikras fenomenas. Neįsivaizduoju, kiek mūsų ansamblio vadovams Skaistutei ir Romaldui Idzelevičiams kainavo nervų, sveikatos ir darbo, rengiantis šiam čempionatui.

   „Žuvėdros“ pamainai skyriau penktąją vietą. Ir dar. Negaliu nepaminėti didžiulio lietuvių sporto aistruolių patriotizmo. Jie abiem mūsų komandoms plojo atsistoję. Jeigu „Žuvėdra“ būtų šokusi prasčiau, neužkariavusi žiūrovų simpatijų, jie kažin ar būtų pakilę iš savo vietų. Tačiau komanda palietė publikos širdis".