Vakarų Europos šokių plitimui Lietuvoje itin reikšmingą vaidmenį suvaidino Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca, atvežusi į Lietuvą daugelį Italijos kultūros reiškinių, tarp jų ir šokius. To meto dvariškiai vyrai dėvėjo plačias ir stačias apykakles, moterų suknelės tapo trumpesnės, tačiau moterys buvo įspraustos į korsetus, rankose turėjo vėduokles ir nosinaites, taigi, viršutinė kūno dalis galėjo judėti mažai, todėl šokiuose dominavo energingi kojų judesiai. Šalia lėtų iškilmingų šokių, tokių kaip pavana, dvariškiai ėmė šokti ir greitesnius, pavyzdžiui, galjardą. Žinoma, kad viduramžių šokiai, tokie kaip branliai, basdansai, neišnyko staiga, jie vystėsi ir keitėsi. Buvo laikas, ypač epochų sandūros metu, kai buvo šokami ir tie, ir nauji šokiai. Reikia manyti, kad šiuo laiku Lietuvoje įsigalėjus Vakarų Europos kultūrai dvaruose ir tebegyvuojant pagoniškos kultūros atributams liaudyje, vienu metu buvo šokami ir „europietiški“, ir „lietuviški“ šokiai.

Prancūzų šokio teoretikas Tuanas Arbo (Thoinot Arbeau, 1519–1596) knygoje „Orchesografija“ (Orchesographie), išleistoje 1589 metais, aprašė to meto Prancūzijos ir kitų vakarų Europos šalių šokius, jų atlikimo manierą, mokymo metodiką. Ši knyga tapo savotiška istorinio šokio enciklopedija.