Baletas – šokio žanras, susiformavęs XVII a. Prancūzijoje, nors jo ištakos siekia renesanso Italiją, kai operose vykdavo
šokio intarpai. Baletas laikomas baroko epochos kūdikiu. Pirmiau šoktas Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvare, vėliau
persikėlė į teatro sceną ir tapo savarankiška scenos meno šaka. Žinoma, baroko laikų dvaro baletas nė kiek nepanašus į dabartinį,
kokį matome teatro scenose. Tuo metu jis buvo panašesnis į dvaro šokius, kuriuos priskiriame istoriniams šokiams, net kai kurie
žingsnių pavadinimai balete yra tie patys, kaip ir menuete, gavote ar pan. Nuo baroko epochos Europos baletas iki pat XIX a.vystėsi
gan lėtai, kai pagaliau romantizmo epocha išlaisvino ne tik žmogaus vaizduotę, jausmingumą, svajingumą, bet ir rūbus bei apavą.
Tuomet ir įvyko didysis baleto lūžis, kai moterys balerinos dėl ypatingų baleto batelių kietais galais (vadinamųjų puantų) šokdamos
pakilo ant pirštų galiukų ir tapo panašios į skraidančias fėjas. Nuo to laiko baletas Europoje vystėsi tam tikromis fazėmis,
kurios suformavo baleto stilius: ROMANTINIS,
KLASIKINIS, ŠIUOLAIKINIS baletas.
ŽYMIAUSI LIETUVOS BALETO ŠOKĖJAI
ŽYMIAUSI LIETUVOS BALETO CHOREOGRAFAI
ŽYMIAUSI LIETUVIŲ KOMPOZITORIŲ BALETAI, KURIUOS PASTATĖ LIETUVIŲ CHOREOGRAFAI
BALETO TEATRAS
BALETO MOKYKLA
Nors Lietuvos baleto istorija oficialiai pradedama nuo 1925 metų, kai Kaune Valstybės teatre pirmą kartą buvo parodytas Leo Delibo baletas „Kopelija“, tačiau iš tikrųjų baletas į Lietuvą atėjo iš Vakarų Europos dar XVII amžiuje. Pirmasis Lietuvai operą su privalomais baleto intarpais 1636 metais pristatė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas IV Vaza. Po šios iniciatyvos baletas paplito po Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikų (Radvilų, Oginskių, Tyzenhauzų) dvarus.
XIX amžiuje baleto vystymasis Lietuvoje prigeso. Jis vėl įsižiebė, kai XX a. pradžioje į Lietuvą su baleto pasirodymais atvyko keletas Rusijos menininkų, o 1921 metais šokėja ir pedagogė Olga Dubeneckienė Kaune įsteigė baleto studiją ir po metų surengė baleto koncertą. Studijos šokėjai su kitais grįžusiais po studijų Rusijoje šokėjais ėmė dalyvauti operų pastatymuose.
1925 metais iš Sankt Peterburgo atvykęs baletmeisteris Pavelas Petrovas pastatė baletą „Kopelija“. Petrovas Kaune pastatė 13 baleto spektaklių, tarp jų ir žymiausius klasikinio baleto pavyzdžius – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“, „Spragtuką“. Kaune taip pat dirbo kitas rusų baletmeisteris Nikolajus Zverevas, praplėtęs klasikinį repertuarą romantiniu Adolfo Adamo baletu „Žizel“ ir kitais. Zverevas garsus Lietuvos baleto istorijoje dar ir tuo, kad sukūrė baletus pagal lietuvių kompozitorių muziką: Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkury“, Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ (1933), Balio Dvariono „Piršlybos“ (1933).
Kitas svarbus etapas Lietuvos balete – pirmojo lietuvių choreografo Broniaus Kelbausko sukurti baletai – Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherazada“ (1937), Juozo Pakalnio „Sužadėtinė“ (1943), Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ (1965).
Dažnai kyla diskusijų, kas yra Lietuvos baletas: ar tai lietuvių choreografų kurti baletai pagal lietuvių kompozitorių muziką, ar tai lietuvių choreografų darbai pagal užsienio autorių muziką, ar tai baletai pagal lietuvių kompozitorių muziką, sukurti užsienio choreografų.
ŽYMIAUSI LIETUVOS BALETO ŠOKĖJAI
ŽYMIAUSI LIETUVOS BALETO CHOREOGRAFAI
ŽYMIAUSI LIETUVIŲ KOMPOZITORIŲ BALETAI, KURIUOS PASTATĖ LIETUVIŲ CHOREOGRAFAI
BALETO TEATRAS
BALETO MOKYKLA
Nors Lietuvos baleto istorija oficialiai pradedama nuo 1925 metų, kai Kaune Valstybės teatre pirmą kartą buvo parodytas Leo Delibo baletas „Kopelija“, tačiau iš tikrųjų baletas į Lietuvą atėjo iš Vakarų Europos dar XVII amžiuje. Pirmasis Lietuvai operą su privalomais baleto intarpais 1636 metais pristatė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas IV Vaza. Po šios iniciatyvos baletas paplito po Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikų (Radvilų, Oginskių, Tyzenhauzų) dvarus.
XIX amžiuje baleto vystymasis Lietuvoje prigeso. Jis vėl įsižiebė, kai XX a. pradžioje į Lietuvą su baleto pasirodymais atvyko keletas Rusijos menininkų, o 1921 metais šokėja ir pedagogė Olga Dubeneckienė Kaune įsteigė baleto studiją ir po metų surengė baleto koncertą. Studijos šokėjai su kitais grįžusiais po studijų Rusijoje šokėjais ėmė dalyvauti operų pastatymuose.
1925 metais iš Sankt Peterburgo atvykęs baletmeisteris Pavelas Petrovas pastatė baletą „Kopelija“. Petrovas Kaune pastatė 13 baleto spektaklių, tarp jų ir žymiausius klasikinio baleto pavyzdžius – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“, „Spragtuką“. Kaune taip pat dirbo kitas rusų baletmeisteris Nikolajus Zverevas, praplėtęs klasikinį repertuarą romantiniu Adolfo Adamo baletu „Žizel“ ir kitais. Zverevas garsus Lietuvos baleto istorijoje dar ir tuo, kad sukūrė baletus pagal lietuvių kompozitorių muziką: Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkury“, Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ (1933), Balio Dvariono „Piršlybos“ (1933).
Kitas svarbus etapas Lietuvos balete – pirmojo lietuvių choreografo Broniaus Kelbausko sukurti baletai – Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherazada“ (1937), Juozo Pakalnio „Sužadėtinė“ (1943), Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ (1965).
Dažnai kyla diskusijų, kas yra Lietuvos baletas: ar tai lietuvių choreografų kurti baletai pagal lietuvių kompozitorių muziką, ar tai lietuvių choreografų darbai pagal užsienio autorių muziką, ar tai baletai pagal lietuvių kompozitorių muziką, sukurti užsienio choreografų.
