Viduramžiais klajojantys artistai pilyse, tavernose ir miestų aikštėse ne tik muzikuodavo, šokdavo, atlikdavo akrobatinius numerius, bet ir apdainuodavo naujienas, kol dar nebuvo laikraščių. Tačiau bažnyčia, reguliavusi visas gyvenimo sferas, šių atlikėjų nemėgo ir net neįsileisdavo į mišias groti. Tik Renesanse visuomenė pradėjo laisvėti, o muzika populiarėjo. Ji skambėjo dvaruose ir miestuose per šventes ir bažnyčiose religinių apeigų metu. Daugėjo kompozitorių, muziką kūrė ir rūmų muzikantai, jų visuomeninė padėtis bei uždarbis pagerėjo ir, kitaip nei Viduramžiais, svarbi tapo kūrinių autorystė. Be to, kompozitoriai galėjo uždirbti iš pradėtų spausdinti natų, kurių reikėjo daug, nes kiekvienas išsilavinęs žmogus mokėjo dainuoti ir groti. Karaliai ir kunigaikščiai ne tik muzikavo, bet ir patys buvo geri kompozitoriai, o meno mecenavimas jiems tapo garbės reikalu.


   Kodėl, jūsų nuomone, viduramžiais bažnyčia nemėgo klajojančių muzikantų?