Dramaturgija gali būti plėtojama pasitelkus įvairiausias išraiškos priemones. Pavyzdžiui, net paprasta pauzė, atsiradusi reikiamu metu, gali daug ką nulemti. Vis dėlto tarp geriausiai muzikinę dramaturgiją perteikiančių priemonių būtų galima paminėti tempą, ritmą ir harmoniją. Visų šių elementų sąjunga sukuria tam tikrą muzikinę būseną, o kiek pakeitus bent vieną iš jų, ta būsena bemat pasikeičia, todėl klausytojui susidaro įspūdis, kad įvyko kažkas svarbaus. Jei tai siejama ir su kitais kontrastuojančiais elementais, pavyzdžiui, žodžiais ar melodija, susidaro toks įspūdis, kad arba pastarieji nulems naujus įvykius, arba įvykiai tuoj pakeis juos. Vadinasi, muzikinėje dramaturgijoje įvairios provokacijos, atsiradusios iš kelių elementų sąveikos, pateisina naujos muzikinės medžiagos atsiradimą, o iš kintančios muzikos ir atsiranda tam tikras pasakojimas.
Kokiais, jūsų nuomone, būdais dramaturgiją sukuria solo džembe grojantis būgnininkas?
