Iki XIV a. Lietuva buvo pagoniška, todėl Vakarų Europai būdingų šokių neturėjo. Yra prielaidų manyti, kad pagoniškų apeigų metu buvo šokama, tačiau nėra išlikę šaltinių, kurie aprašytų, kaip tai buvo daroma. Seniausia šokio forma Lietuvoje, apie kurią turime žinių, yra laikoma sutartinių šokiai, kurie, kaip tvirtina choreologas Kazys Poškaitis, buvo šokami nuo mūsų eros pradžios. Kai XIV a. krikščionybė atėjo į Lietuvą, su ja atkeliavo ir Vakarų Europos šokių mados. Viduramžiais Europoje vyravo du šokių tipai – sakralinis, t. y. religinis ir sekuliarinis, t. y. pasaulietiškas. Tuo metu buvo šokama įvairių švenčių (bažnytinių, šeimos – vestuvių, krikštynų, darbo pabaigtuvių ir kt.) metu, bet vieni šokiai vykdavo bažnyčiose, kiti – liaudies susibūrimuose. Aišku, kad paprastų valstiečių, amatininkų šokiai buvo linksmi, greiti, bažnyčiose ir dvaruose šokami lėti, iškilmingi šokiai, nes tų laikų rūmų damos vilkėjo ilgas, sunkias sukneles su 5–6 metrų ilgio šleifais, batai buvo su ilgomis ir smailiomis nosimis. Tačiau visi viduramžių šokiai buvo paprasti, turėjo nedaug žingsnių – tai buvo vaikščiojimas, trepsėjimas, šuoliukai.