Kiekvieną tautą reprezentuoja ir jos pasaulėžiūrą atspindi tradicijos, papročiai, kalba, menas. Šokis yra
vienas iš tautos identitetą ir savitumą atskleidžiančių dalykų. Dažnai tautai reprezentuoti yra pasirenkami
liaudies šokiai. Jie vadinami taip todėl, kad konkretus jų kūrėjas nėra žinomas, kitaip sakant, tai daugelio
žmonių – tautos, liaudies kūryba.
Liaudies šokio žanrui įvardinti vartojami skirtingi pavadinimai, kurie iš esmės reiškia tą patį, tačiau įvairūs autoriai nesutaria, kuris tinkamesnis: liaudies, liaudiški, tautiniai, tradiciniai, etniniai, folkloriniai ar nacionaliniai šokiai.
Iš esmės visi šie žodžiai skirtingomis kalbomis reiškia tą patį:
Liaudis – paprastieji darbo žmonės, valstiečiai. Kita reikšmė – valstybės, šalies gyventojai („Lietuvių kalbos žodynas“).
Tauta – istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą („Lietuvių kalbos žodynas“).
Nacija - žmonių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu.
Etninis - susijęs su kuria nors tauta.
Folkloras - liaudies kūryba.
Tyrinėtojai sutaria, kad lietuvių liaudies menas – tai žemdirbių kurtas menas, kuriame atsispindi žemdirbio mąstymas ir pasaulėjauta, darbai ir problemos. Lietuviai – sėsli tauta, gyvenanti lygumų krašte ir dirbanti žemę, susieta su pagrindiniu užsiėmimu – gyvulių auginimu, medžiokle.
Kaip teigia šokio tyrinėtojai, darbo pobūdis lemia šokių kultūrą. Sėslių, žemdirbių tautų šokiai yra siaurų judesių, ryškios brėžinių simetrijos, vyrauja rato, dvigubo rato ir atskirų lyčių eilių formos, muzikos ritmas pastovus, vyrauja lyginis metras, nes jų pagrindas – moters motinos, vaisingumo kultas, t. y. žemiškas pradas. Gyvulių augintojų tautų šokiai yra plačių judesių, susijusių su gyvūnų ir medžioklės mėgdžiojimu, daug šuolių, didelė judesių įvairovė, muzikoje ryški ritminė laisvė, nelyginis metras, šoka dažniausiai vyrai, nes šių šokių pagrindas vyro tėvo, karo kultas.
Lietuvių liaudies choreografija apima ŠOKAMUOSIUS ŽAIDIMUS, RATELIUS, ŠOKIUS ir SUTARTINIŲ ŠOKIUS. Dauguma jų skirti pasilinksminimams, tačiau beveik visi yra kilę iš apeigų, susijusių su kalendorinėmis, darbo ir šeimos šventėmis bei apeigomis.
Liaudies šokio žanrui įvardinti vartojami skirtingi pavadinimai, kurie iš esmės reiškia tą patį, tačiau įvairūs autoriai nesutaria, kuris tinkamesnis: liaudies, liaudiški, tautiniai, tradiciniai, etniniai, folkloriniai ar nacionaliniai šokiai.
Iš esmės visi šie žodžiai skirtingomis kalbomis reiškia tą patį:
Liaudis – paprastieji darbo žmonės, valstiečiai. Kita reikšmė – valstybės, šalies gyventojai („Lietuvių kalbos žodynas“).
Tauta – istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą („Lietuvių kalbos žodynas“).
Nacija - žmonių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu.
Etninis - susijęs su kuria nors tauta.
Folkloras - liaudies kūryba.
Tyrinėtojai sutaria, kad lietuvių liaudies menas – tai žemdirbių kurtas menas, kuriame atsispindi žemdirbio mąstymas ir pasaulėjauta, darbai ir problemos. Lietuviai – sėsli tauta, gyvenanti lygumų krašte ir dirbanti žemę, susieta su pagrindiniu užsiėmimu – gyvulių auginimu, medžiokle.
Kaip teigia šokio tyrinėtojai, darbo pobūdis lemia šokių kultūrą. Sėslių, žemdirbių tautų šokiai yra siaurų judesių, ryškios brėžinių simetrijos, vyrauja rato, dvigubo rato ir atskirų lyčių eilių formos, muzikos ritmas pastovus, vyrauja lyginis metras, nes jų pagrindas – moters motinos, vaisingumo kultas, t. y. žemiškas pradas. Gyvulių augintojų tautų šokiai yra plačių judesių, susijusių su gyvūnų ir medžioklės mėgdžiojimu, daug šuolių, didelė judesių įvairovė, muzikoje ryški ritminė laisvė, nelyginis metras, šoka dažniausiai vyrai, nes šių šokių pagrindas vyro tėvo, karo kultas.
Lietuvių liaudies choreografija apima ŠOKAMUOSIUS ŽAIDIMUS, RATELIUS, ŠOKIUS ir SUTARTINIŲ ŠOKIUS. Dauguma jų skirti pasilinksminimams, tačiau beveik visi yra kilę iš apeigų, susijusių su kalendorinėmis, darbo ir šeimos šventėmis bei apeigomis.
