Kad ir kaip būtų keista, tačiau klasikinis baletas Vakarų Europoje išsivystė po romantinio baleto, nors klasicizmo epocha, su kuria siejamas klasicistinis menas, apėmė XVII–XIX a., t. y. periodą prieš romantizmą. Nors gal ir nieko keista, nes klasikinis, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia geriausias, pavyzdinis, todėl galima teigti, kad klasikiniu baletu vadinami patys geriausi, pavyzdiniai baletą kaip žanrą reprezentuojantys kūriniai. Klasikiniais baletais yra laikomi Liudviko Minkaus „Don Kichotas“ (1869), Piotro Čaikovskio „GULBIŲ EŽERAS“ (1876), „Miegančioji gražuolė“ (1889), „Spragtukas“ (1892) ir kt. Visų jų pirmuosius variantus yra sukūręs prancūzų kilmės ilgą laiką Rusijoje dirbęs choreografas Marijus Petipa. Tačiau jo nuopelnai ne tik šie, jo dėka balete vėl sustiprėjo vyrų vaidmuo, jiems buvo kuriama sudėtingesnė choreografija, Petipa sugalvojo ir duetinio šokio, vadinamojo pa dėdė (pranc. pas de deux), struktūrą, kuri susideda iš 1) įėjimo (pranc. entree), 2) adadžio (it. adagio – lėtai) – lėta dueto dalis, 3) variacijos – atskirai vyro ir moters atliekami solo šokiai, 4) koda (it. , – uodega) – greitoji dalis, užbaigianti duetą, finalas.

Chronologai žiūrint, tiek romantinis, tiek ir klasikinis baletai buvo kuriami XIX amžiuje.

Lietuvoje klasikinį baletą „GULBIŲ EŽERAS“ yra statę Elegijus Bukaitis, Vytautas Brazdylis, baletą „Don Kichotas“ – Vytautas Grivickas, Vytautas Brazdylis, baletą „Miegančioji gražuolė“ – Vytautas Brazdylis.